VAIKŲ IR SUAUGUSIŲJŲ RENGIMAS EUCHARISTIJOS IR SUSITAIKYMO SAKRAMENTAMS
„Gyventi tikėjimu nereiškia pagražinti gyvenimo trupučiu religijos (…). Tikėjimas reikalauja rinktis Dievą pagrindiniu gyvenimo kriterijumi“. (Popiežius Pranciškus)
Atgailos ir Eucharistijos sakramentams ruošiami Krikšto sakramentą priėmę vaikai (nuo 9 m.), kurių tėvai/teisėti globėjai pareiškia norą raštu. Vaikams, kurie nėra pakrikštyti, bet jų tėvai pareiškia norą ruošti vaikus Atgailos – Sutaikinimo ir Eucharistijos sakramentams, sudaromos sąlygos pasirengti ir priimti Krikšto sakramentą.
Atsižvelgiant į liturginių metų laikotarpį bei programos seką ir turinį, vaikų katechezę Šv. Mikalojaus parapijoje pradedame pirmąjį spalio sekmadienį ir vykdome iki gegužės mėnesio. Į grupeles registruojame visą rugsėjo mėnesį, prieš kiekvienas 18 val. šv. Mišias. Pavėlavusių lauksime kitais metais.
Tikybos pamokų mokykloje nelankiusiems vaikams, aptarus su parapijos klebonu, bus rengiami papildomi katechezės užsiėmimai.
Pasirengimas yra veiksmingas tik tuo atveju, jeigu vaikas gauna krikščioniškąjį auklėjimą savo šeimoje, ir joje mato krikščioniško gyvenimo pavyzdį. Šį įsipareigojimą tėvai ir krikštatėviai prisiima jau vaiko Krikšto metu ir privalėtų būti ištikimi savo pažadui. Besiruošiančių Atgailos – Sutaikinimo ir Eucharistijos sakramentams vaikų tėvai privalo: iki spalio 1 d. kreiptis į parapijos kleboną dėl vaiko pasiruošimo pirmajai Komunijai, pristatyti vaiko Krikšto liudijimo kopiją ir užpildyti tėvų sutikimo anketą; sekmadieniais ir švenčių metu kartu su vaiku dalyvauti šv.Mišiose; bendradarbiaujant su katechetu, padėti ruošti vaiką sakramentams; dalyvauti tėvų katechezės susitikimuose arba kituose religinį sąmoningumą ugdančiuose kursuose („Atgaivink“, „Alfa“ ir kt.); savo vaikams liudyti krikščionišką gyvenimą.
Suaugę:
Suaugę, norintys pasiruošti Eucharistijos sakramentui, turėtų suvokti, kad ji tampa neatskiriama krikščionio gyvenimo dalimi. Šiam Sakramentui būtina tinkamai pasirengti, todėl norintys priimti, turėtų asmeniškai kreiptis į parapijos kunigą.
Apie Susitaikymo sakramentą
„Dievas, Gailestingumo Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir prisikėlimu sutaikęs pasaulį su savimi ir atsiuntęs šv. Dvasią nuodėmėms atleisti, per Bažnyčią tesuteikia tau nuodėmių atleidimą. Ir aš tave išrišu iš tavo nuodėmių vardan Dievo: Tėvo, Sūnaus ir šv. Dvasios” – tokius, arba panašius žodžius taria kunigas, suteikdamas nuodėmių atleidimą.
Susitaikymo sakramentas, kaip ir kiti sakramentai, yra tikinčiojo susitikimas su Dievu, kuriuo metu žmogus išlaisvinamas iš nuodėmių vergijos, kuri atstumia žmogų nuo Dievo ir jo malonės.
Plačiau apie Susitaikinimo sakramentą : http://katekizmas.lcn.lt/kbk1996p2003/index.html
Eucharistija
Eucharistija yra „viso krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė”. „Visi kiti sakramentai, kaip ir visos bažnytinės tarnystės bei apaštalavimo darbai, yra susiję su šventąja Eucharistija ir į ją nukreipti. Juk šventojoje Eucharistijoje sutelktas visas dvasinis Bažnyčios gėris – pats Kristus, mūsų Velykų Avinėlis” (Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1324).
„Kodėl privalau kas sekmadienį eiti į bažnyčią, jeigu Dievas yra visur, taip pat ir mano širdyje?” – toks ar panašus klausimas užduodamas dažnai. Atsakymo reikėtų ieškoti pirmiausia Šventajame Rašte. Paskutinės vakarienės metu Jėzus suburia apaštalus ir taria, kaip jiems tada atrodė, gana keistus žodžius. Laužydamas duoną sakė: „Imkite ir valgykite iš jos visi, nes tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas”. Duodamas taurę su vynu sakė: „Imkite ir gerkite iš jos visi, nes tai taurė mano kraujo, kuris už jus ir visus išliejamas nuodėmėms atleisti. Tai darykite mano atminimui” (Plg. Mt 26, 26-30).
Jėzaus mirtis ant kryžiaus ir prisikėlimas yra nuodėmės ir mirties nugalėjimas, tai atveria žmogui kelią į gyvenimą vienybėje su Dievu, kurio pradžia yra jau čia, žemėje, o pilnatvė atsiveria amžinybėje, kai žmogus sugrįžta i Amžinojo Tėvo namus. Kokiu būdu galima susitikti su Gyvuoju Dievų mūsų kasdienybėje, jeigu jis jau prisikėlė? Mes, krikščionys tikime, kad realiai susitinkame su juo kiekvienų šv. Mišių metu, kai kartojame tai, ką darė Jėzus paskutinės vakarienės metu – sudabartiname jo auką, kurios metu Dievas ateina pas kiekvieną iš mūsų, dalyvaujančius šv. Mišiose duonos ir vyno pavidalu. Todėl kiekvienam krikščioniui šv. Mišios tampa gyvenimo centru, kuriame jis susitinka su Dievu ir atveria savo širdį jo malonei, kuri gydo ir padeda eiti keliu, kuris veda į vienybę su Kūrėju. Tokiu būdu atsisakydami šv. Mišių, atsisakome galimybės susitikti su Dievu ir atverti savo širdį Jo malonei, kuri mus gydo. Palyginimui galima įsivaizduoti žmogų, kurį mylime. Mylime jį kai matome ir kai nematome, ryte ir vakare, pirmadienį ir sekmadienį, tačiau kiekviena proga susitikti, tampa ypatingu džiaugsmu ir palaiko bei gaivina meilės ryšį.