Verbų sekmadienį, minint Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, prasideda Didžioji savaitė. Jos dienomis einame pėda pėdon paskui Kristų Jo kančios, mirties ir Prisikėlimo keliu.
Didįjį Ketvirtadienį dienos metu vyskupijų katedrose švenčiamos Krismos šv. Mišios. Jose dalyvauja vyskupas kartu su visais šią dieną susirinkusiais kunigais ir tikinčiaisiais pasauliečiais, ypač dėkodami už Kunigystės dovaną. Šv. Mišių metu pašventinami aliejai, kurie bus naudojami teikiant Krikšto, Sutvirtinimo, Kunigystės ir Ligonių sakramentus.
Vakare bažnyčiose švenčiamos Paskutinės Vakarienės šv. Mišios, paminint Eucharistijos ir Kunigystės įsteigimą. Prisimename Kristaus ir apaštalų Paskutinę vakarienę, kurios metu Jėzus laužė duoną ir dalijosi vyno taure, perkeisdamas juos į Jo Kūną ir Kraują, tampantį mums dvasiniu maistu, nes maitindamiesi iš Kristaus Asmens mums dovanojama malone, Jo tiesos žodžiais, teisumo ir gėrio darbais, gyvenimo pavyzdžiu, esame pajėgūs gyventi pilnavertį Dievo vaikų gyvenimą. Po šv. Mišių pagerbimui, adoracijai išstatomas Švč. Sakramentas, o vėliau jis išnešamas iš bažnyčios.
Didįjį Penktadienį neaukojamos šv. Mišios, neteikiami sakramentai (išskyrus būtinybės atveju teikiamas Ligonių patepimas ir Komunija). Tai Kristaus kančios ir mirties diena. Bažnyčioje nėra Švč. Sakramento, teikiančio jai gyvybę, tad tikintieji gali geriau pajusti, patirti kaip vieniša, tuščia ir sunku, kai žmogus iš savo gyvenimo išveja Dievą. Vyksta tik Kristaus Kančios pamaldos. Skaitoma Jėzaus Kančios istorija, pagerbiamas Kryžius. Jėzus atiduoda save, prisiima sau visą iš žmogaus išsiveržiantį blogį, kurį matome Jo žiauriai kankinamame kūne, ir paaukoja savo gyvybę. Šį mūsų išganymo ir išvadavimo veiksmą įkūnija ir primena Kryžius. Vietoj Švč. Sakramento šiandien jis stovi bažnyčios centre ir jį pagerbiame priklaupdami.
Didysis šeštadienis – Kristaus mirties pagerbimo diena, rimties, susikaupimo ir maldos prie Kryžiaus laikas. Patariama bendruomeniškai švęsti prasmingą ir labai turtingą Valandų liturgiją. Maldai renkamasi prie garbinimo kryžiaus, išstatyto Didįjį penktadienį.
Sutemus pradedama švęsti Velyknakčio liturgija labai turtinga ženklais. Naktis mums primena nuodėmės tamsą, kurios nugalėtojas yra Kristus, tikroji šviesa. Velykų naktis švenčiausia iš visų, tai visų vigilijų motina. Viešpats Jėzus įvedė paprotį melstis naktimis. Jėzaus laikais gyvavo tradicija melstis triskart per dieną – ryte, vakare ir vidurdienį. Dar gilesnėje senovėje buvo paprotys melstis tik ryte ir vakare. Tačiau Jėzus dažnai pasitraukdavo į kalną melstis ir maldoje praleisdavo visą naktį. Bažnyčia seka Jo pavyzdžiu ir šią naktį budi kartu su Juo ir meldžiasi.
Velyknakčio liturgija turi kelias dalis: Ugnies (Žiburių) liturgija, Žodžio liturgija, Krikšto liturgija, Eucharistija (Aukos) liturgija.
Velyknaktis pradedamas įspūdinga Žiburių liturgija – visi susirenka aplink laužą. Atėjęs kunigas šventina ugnį, paruošia velykinę žvakę, tardamas prasmingus žodžius, primenančius, kad Jėzus yra laiko Viešpats, istorijos centras, alfa ir omega. Pašventinus ugnį, nuo jos uždegama velykinė žvakė, tariant žodžius: „Garbingai prisikeliančio Kristaus šviesa teišsklaido mūsų proto ir širdies tamsą“. Kristaus prisikėlimas nugali nuodėmę, tamsą, blogį, ir labai simboliška, kai tamsoje sužimba degančios žvakės žiburėlis. Žvakė simbolizuoja patį Kristų, kuris yra pasaulio šviesa. „Teisumo saulės“ patekėjimą skelbė Senojo Testamento pranašai, jo laukė Dievo tauta. Velykose tai išsipildo.
Užgiedama „Kristus mums šviečia“ ir, smilkant visų priešakyje, diakono ar kunigo nešamą velykinę žvakę, visi procesijoje įeina į bažnyčią. Labai simboliškai primenama, kad ugnies stulpas, kuris rodė kelią Dievo tautai Senajame Testamente į pažado žemę, mums yra Kristus, tikroji šviesa. Jis rodo mums kelią į tikrąją pažado žemę, patį dangų ir anot „Kristaus sekimo“ autoriaus, „visada žengia mūsų priešakyje“.
Nuo velykinės žvakės, paschalo, žvakutes užsidega visi tikintieji, per bažnyčią nuvilnija žiburių jūra. Tamsoje šviečiančios liepsnelės primena Evangelijos žodžius „šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1, 5 ). Nuodėmės tamsa nepajėgė užgožti Kristaus. Mes esame Jo kūno nariai, mūsų širdies žiburiai buvo uždegti krikšto metu, tad svarbu, kad jokios nuodėmės sutemos jų neužtemdytų. Bažnyčiai nušvitus mažais žiburėliais tikinčiųjų rankose, giedama giesmė, šlovinanti Kristų ir apgiedanti išganymo įvykius. Manoma, kad ji yra, galbūt, šv. Jeronimo sukurta IV a.
Po šlovinimo giesmės pradedama Žodžio liturgija. Skaitomi Senojo Testamento skaitiniai, į kuriuos atliepiama psalmėmis, kurias po trumpos tylos pauzės palydi malda. Numatyti septyni skaitiniai, kuriuos prireikus leidžiama sumažinti iki trijų, o ypatingais atvejais net iki dviejų. Dievo žodis mums primena visą išganymo istoriją: pasaulio sukūrimo istorija, pabrėžianti septynias sukūrimo dienas (pirmąją dieną – sekmadienį – sukuriama šviesa!) ir tai, kad visa, kas Dievo sutverta, yra gera ir gražu; Abraomo auka, kreipianti mūsų žvilgsnį į dangiškąjį Tėvą, paaukojusį viengimį Sūnų; Mozė ir stebuklingas perėjimas per jūrą, kertinis išrinktosios tautos tikėjimo įvykis kreipiantis mūsų žvilgsnį į naująjį Mozę – Kristų ir krikšto vandenį; toliau iškalbingi ir įtaigūs pranašų žodžiai bylojantys apie Dievo tautos (aktualu ir mums) neištikimybę ir amžiną Dievo meilę bei naująją Sandorą.
Senojo Testamento skaitinius skaitome jau prisikeliančio Kristaus (degančios velykinės žvakės) šviesoje. Tik jis mums padeda juos pilnai suprasti, „atverdamas Raštų prasmę“. Pranašai atveda mus prie Naujojo Testamento, prie Žodžio įsikūnijimo. Velyknaktį esame gausiai maitinami žodžiu, panašiai kaip Dievo tauta Senajame Testamente. Neveltui laiško Žydams autorius byloja: „Daugel kartų ir įvairiais būdais Dievas yra kalbėjęs per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų“ (Žyd 1, 1). Taip prisiartiname prie istorijos, o tuo pačiu ir liturgijos, centro – Žodžio įsikūnijimo, kai po Senojo Testamento skaitinių užgiedamas himnas „Garbė Dievui aukštybėse“, pasiekęs mus iš pirmųjų amžių, kuris mena piemenų girdėtą angelų giesmę Jėzui užgimus Betliejuje. Uždegami visi bažnyčios žiburiai. Suskamba varpai ir mes tarsi prisimename Kalėdas, Jėzaus gimimą ir Žodžio tapimą kūnu, kai jis apsigyveno tarp mūsų. Bet per Kalėdas tamsa dar nenugalėta, o Velykos jau skelbia šviesos pergalę prieš tamsą, Kristaus pergalę prieš nuodėmę ir mirtį.
Po maldos ir skaitinio iš laiško romiečiams, bylojančio apie Kristaus mirtį bei prisikėlimą ir krikšto prasmę, iškilmingai užgiedama aleliujinė psalmė, kuri trykšta dėkingumu ir džiaugsmu, kai visa širdimi džiūgaujame Kristaus prisikėlimu. Vyskupo Mišiose numatyta graži apeiga: diakonas arba lektorius priėjęs prie vyskupo paskelbia: „Garbingasis tėve, skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris yra Aleliuja“ ir tada vyskupas tris kartus intonuoja Aleliuja vis pakeldamas balsą, bylodamas apie prisikėlimą. Džiaugiamės, kad Žodis, apsigyvenęs tarp mūsų, miręs ant kryžiaus, yra gyvas. Iškart po psalmės skaitoma Evangelija, džiugioji naujiena, skelbiant džiugią žinią – Kristus prisikėlė, mūsų tikėjimo esminę ir svarbiausią žinią. Kaip apaštalas Paulius sako: „jeigu Kristus neprisikėlė, tai tuščias yra mūsų tikėjimas“. Labai gražus yra rytų krikščionių paprotys Velykų rytą sutiktąjį pasveikinti žodžiais: „Kristus prisikėlė!“ į kuriuos atsakoma: „Iš tiesų prisikėlė!“.
Kita šių iškilmingų Mišių dalis – Krikšto liturgija. Ji pradedama giedant Visų šventųjų litaniją, kurioje prašome užtarimo ištikimųjų Dievo vaikų, sekusių paskui Avinėlį Kristų, praliejusių dėl jo savo kraują ar kitokiu būdu paliudijusių tikėjimą bei palikusių mums uždegančių sekimo Kristumi pavyzdžių. Ši malda sujungia ir žemiškąją, ir dangiškąją Bažnyčią. Pašventinamas vanduo, kuris bus naudojamas krikštui. Ši apeiga palydima maldos, atskleidžiančios vandens simboliką ir tuos išganymo įvykius paminėtus Biblijoje, kai Dievas vandeniu gelbėjo ištikimuosius ir naikino nuodėmes. Taipogi primenama apie išganingą versmę, ištekėjusią iš perverto Jėzaus šono, vandenį, kuriuo esame nuplaunami krikšto metu.
Į pašventintą vandenį įleidžiama velykinė žvakė. Ji simbolizuoja Kristų, įbrendantį į Jordano vandenį, kad jį pašventintų. Juk žinome, kad švarus vanduo nuprausia purvus, o nešvarus vanduo sutepa. Jėzus, tyras ir nekaltas Dievo Avinėlis įbrido į nešvarų vandenį, kuriame krikštijosi minios atgailojančių nusidėjėlių, kad ant savęs prisiimtų mūsų nuodėmes. Jis dėl mūsų tapo nuodėme, kaip byloja apaštalas Paulius, sugėrė į save visas mūsų nuodėmes ir taip jas sunaikino, kad mus nuteisintų ir padarytų tyraširdžiais, galėsiančiais regėti Dievą.
Seka krikšto apeigos. Suaugusius asmenis dera krikštyti tik per Velykas. Kartu jie priima ir Sutvirtinimo sakramentą, ir Komuniją – kaip ir pirmaisiais amžiais, tie trys įkrikščioninimo sakramentai teikiami iš karto. Kartu ir visi tikintieji atnaujina krikšto pažadus, būna pašlakstomi švęstu vandeniu, liudijančiu, kokia brangia kaina esame atpirkti. Tai nėra paprastas užtiškęs vandens lašelis. Pašlakstymas atkartoja vieną Senajame Testamente aprašomą apeigą, kai būdavo aukojama auka už tautos nuodėmes. Vyriausias kunigas uždėdavo rankas ant ožio ir išpažindavo visos tautos nuodėmes. Tą ožį išvesdavo į dykumą, kad išneštų Dievo tautos nuodėmes už stovyklos. Kitą ožį paaukodavo kaip kruvinąją auką. Vyriausias kunigas kartą metuose įžengdavo į Šventų Švenčiausiąją ir šio paaukoto ožio krauju pašlakstydavo sandoros skrynią, vėliau ir visus izraelitus, atnaujindamas Sandorą. Jie visi būdavo kruvinai pašlakstyti, ant jų krisdavo kraujo lašai. Pašlakstymas šventintu vandeniu primena šią senovinę izraelitų apeigą ir tai, kad Jėzus yra tas atpirkimo ožys, ant kurio sukrovėme visas nuodėmes. Jis buvo išvestas už miesto mūrų ir ten nukryžiuotas. Jis ne tik išnešė mūsų nuodėmes ir buvo paaukotas, bet iš jo šono ištekėjusiu krauju ir vandeniu buvome pašlakstyti, nuplauti, jo krauju esame išgelbėti. Tai labai sukrečiantis momentas, kuriam mus parengia Didysis penktadienis. Velyknaktį atnaujinama mūsų sandora su Dievu.
Visuotinės maldos metu dėkojame už visas dovanas. Aukos liturgijoje atnešamos atnašos, paprastai ir naujai pakrikštytieji dalyvauja šioje apeigoje. Tada švenčiame kitą stebuklą – esame maitinami mana, gyvybės duona iš dangaus, už kurią dėkojome Didįjį ketvirtadienį. Sugiedojus iškilmingą himną ir suteikus iškilmingą palaiminimą tikintiesiems, dabar būtų tinkamas ir prasmingas metas palaiminti ir Velykų valgius, kuriais vėliau dalysimės bendruomenėje, su stokojančiais ir namuose su artimaisiais.
Anksčiau Lietuvoje Velykų rytą būdavo švenčiamos Velykų ryto arba Prisikėlimo (lot. Resurectio) Mišios, prieš kurias būdavo „prikėlimo iš kapo“ apeigos ir procesija aplink bažnyčią einant tris kartus, kaip įprasta stačiatikiams. Prieš tai visą naktį budėdavo prie kapo, adoruodami jame išstatytą Švč. Sakramentą. Buvusieji papročiai nebedera su Velyknakčiu, juk jo metu šventėme Kristaus prisikėlimą, jau džiaugsmingi nuskambėjo varpai ir todėl nebedera liūdnai adoruoti prie kapo, laukiant prisikėlimo. Kapas jau tuščias. „Kristus prisikėlė!“ – „Iš tiesų prisikėlė!“
Velykų sekmadienis
Lietuvoje esame labiau įpratę prie Velykų sekmadienio rytmetinių pamaldų. Dar ne visi suvokia, kad Prisikėlimą švenčiame jau per Velyknaktį. O sekmadienį džiaugiamės kartu su prisikėlusiu Kristumi. Kaip Marija Magdalietė, stovėdama prie tuščio kapo. Ir tą Prisikėlimo žinią nešame pasauliui.
Tradiciškai sekmadienį aplink bažnyčią eina visų mėgstama procesija. Ji irgi simbolizuoja Prisikėlimo žinią, kurią sužinojom, išgirdom pamatę tuščią kapą. Galima sakyti, jog per Velyknaktį patyrę Kristaus prisikėlimą mes tarsi išnešame jį į gyvenimą. Procesija – iškalbingas ėjimas kartu su prisikėlusiu Kristumi, kuris – tai pasirodo Jeruzalėje, tai bendrauja su mokiniais pakeliui į Emausą, tai moterims sako – eikite į Galilėją, kur jį matys. Kaip jis joms sakė, jis eina pirma jų. Jis visur pirmas, visus aplenkia, visur mokinių jau laukia. Ir mes jį sutinkame kelyje, pagarbiname, kartu su juo keliaujame per gyvenimą į dangaus Jeruzalę.